vienakinkis

vienakiñkis, -ė adj., smob. (2) žr. vienkinkis: 1. Vienakiñkiai mūs vežimai, Lietuvon du kinkė DrskŽ. Vienakiñkės, tik vienakiñkės buvo [rogės] DrskŽ. Plėšia ir jis pūdymą, kartu su manimi, vienakinkėlin kumelaitę įspraudęs J.Balt. 2. Par mus vienakiñkiai arkliai Ign. 3. Vienakiñkiai visi buvom, vienu arkleliu važiavom Rtn.